Bendroji informacija

2013 metais Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba (toliau - Akreditavimo tarnyba) pradėjo vykdyti ES struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Asmens sveikatos priežiūros kokybės gerinimas, įgyvendinant sveikatos technologijų vertinimo ir valdymo sistemas bei pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos akreditavimą“ (Nr. VP1-4.3.-VRM-02-V-05-011). Projekto įgyvendinimo metu numatyta parengti pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos akreditavimo programą: akreditavimo standartus ir akreditavimo tvarką, apmokyti vertintojus ir atlikti 10 pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų bandomąjį veiklos akreditavimą.

     Lietuvoje sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – įstaiga) gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik nustatyta tvarka gavusi licenciją. (Sveikatos priežiūros sistemos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnis).

    Licencijavimas – nustatymas, kad įstaigos veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, įstaigos teisės teikti paslaugas pripažinimas ir licencijos išdavimas (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 7 straipsnis)

Įstaigos gali būti akredituojamos sveikatos priežiūrai (Sveikatos priežiūros sistemos įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 6 straipsnis).

     Akreditavimas – įstaigos savanoriškai inicijuotas įvertinimas, ar ji atitinka nustatytus sveikatos priežiūros teikiamų paslaugų kokybės standartus, ir akreditavimo pažymėjimo išdavimas (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 11 straipsnis).

     Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 6 straipsnyje yra numatyta, kad įstaigas akredituoja Akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba (6 straipsnio 2 dalis).

      Sveikatos priežiūros įstaiga turi teisę kreiptis dėl akreditavimo, jei ji turi licenciją ir ne mažesnę kaip trejų metų atitinkamos rūšies sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį. Įstaiga akredituojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui (6 straipsnio 1 dalis).

     Akreditavimo reikalavimus rengia aukštosios mokyklos bei mokslo įstaigos kartu su sveikatos priežiūros specialistų organizacijomis (6 straipsnio 7 dalis).

    Sparčiai vystantis naujoms medicinos technologijoms, leidžiančioms diagnozuoti ir gydyti anksčiau nepagydomas ligas, didėjant pacientų sveikatos raštingumui, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir sauga, jos vertinimas ir tobulinimas tampa viena iš svarbiausių šiuolaikinės sveikatos priežiūros problemų.

      Vienu iš sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo būdų yra išorinis kokybės vertinimas, atliekant sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimą, sertifikavimą ar akreditavimą. Kartais šie terminai naudojami vienas vietoje kito, tačiau tarp jų yra esminių skirtumų. 

     Sertifikavimas pradeda rasti savo vietą Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje – kai kurios ligoninės savanoriškai sertifikuoja savo kokybės vadybos sistemą pagal ISO 9000 standartus. Sertifikavimas tai formalus atitikimo nustatytiems standartams (pvz., ISO kokybės vadybos sistemos) pripažinimas, kurį patvirtina įgalioto auditoriaus atliktas išorinis vertinimas.

      Akreditavimas yra savanoriškas procesas, todėl pati įstaiga turi nuspręsti, ar siekti akreditavimo, nes kol kas tai nėra privalomas valstybės nustatytas reikalavimas. Toks proceso savanoriškumas turi eilę pranašumų prieš privalomus reikalavimus, nes:

-     kokybės gerinimo procesas gali vykti per nebaudžiančias konsultacijas;

-     nustatydamas pasiekiamus standartus, o ne minimalius standartus, akreditavimas gali būti tikslas kokybei gerinti;

     Skirtumas tarp licencijavimo, sertifikavimo ir akreditavimo matomas žemiau pateiktoje lentelėje.

     Akreditavimas yra išorinio kokybės vertinimo formalus procesas, kuriuo vyriausybinė įstaiga vertina ir pripažįsta, kad sveikatos priežiūros įstaiga atitinka nustatytus standartus. Jį sudaro 4 pagrindiniai komponentai:

1. Akreditavimas remiasi rašytiniais standartais.

2. Vertinimą atlieka specialistai profesionalai.

3. Akreditavimo procesą administruoja nepriklausoma įstaiga.

4. Akreditavimo tikslas yra skatinti įstaigos vystymąsi.

     Veiklos vertinimui skirtus aiškiai surašytus standartus paprastai kuria akredituojančios įstaigos ekspertai kartu su specialistais. Standartai periodiškai atnaujinami, kad atspindėtų technologijų, gydymo metodikų ar sveikatos politikos pasikeitimus. Standartus ir akreditavimo kriterijus paprastai kuria visos suinteresuotos šalys, pvz., medicinos specialistų draugijos, SAM, nevyriausybinės organizacijos, pacientų organizacijos  bendro sutarimo pagrindu. Standartai atspindinti pacientų poreikius ir lūkesčius. Jų nuolatinis atnaujinimas akreditavimo procesui suteikia dinamiškumo.

     Įstaigos vertinimą akreditavimo metu atlieka vertintojų grupė, kuri naudodama įvairius vertinimo būdus (dokumentų ir medicininių dokumentų peržiūra, pokalbiai, stebėjimas, patalpų apžiūra, pasiekimų vertinimas) pripažįsta pateiktus įrodymus, kurie susiję su skirtingais kokybės ir saugos elementais, nustato stipriąsias puses, potencialą ir sritis tobulinimui. Remdamasi tokio vertinimo rezultatais, vertintojų grupė rekomenduoja akredituoti įstaigą ar ne, ar nustatę sritis tobulinimui, rekomenduoja įgyvendinti patobulinimus ir pakartotinai vertinti vėliau.  

     Kas trys ar penki metai akreditavimo pažymėjimas yra atnaujinamas.

     Akreditavimo tobulinime dalyvauja atitinkamos srities profesionalai (pvz. šeimos gydytojai) kaip vertintojai, kurie vertina pačius standartus, ar jie yra tinkami, ar juos galima pagerinti. Vertintojai profesionalai taip pat turi galimybę pasisemti patirties iš vertinamųjų ir perduoti jiems savo patirtį. Tai abipusiai naudingas procesas. 

     Daugelis šiuolaikinių akreditavimo programų naudoja įstaigos savivertinimą, kaip įrankį, kuris leidžia pačiai įstaigai įvertinti savo atitiktį akreditavimo standartams, apsvarstyti savo veiklą, nustatyti savo stipriąsias puses ir silpnąsias sritis tobulinimui. Įstaigos savivertinimo duomenys akreditavimo proceso metu yra pateikiami palyginimui vertintojams.

     Akreditavimas kaip viena iš sveikatos priežiūros kokybę užtikrinančių strategijų, skatina įstaigos pokyčius kaip sistemos, taip ir individų lygmenyje, profesinį tobulėjimą, gerina įstaigos organizacinę veiklą, palengvina sprendimų priėmimą, užtikrinant platesnį įrodymais pagrįstų klinikinių rekomendacijų panaudojimą darbe, parodo, kaip įstaigoje užtikrinama sauga ir kokybė. Būdama kokybės gerinimo priemonė, o ne tikslas, akreditavimas skatina ir remia procesų gerinimą.

     Potenciali akreditavimo programos nauda įstaigai:

- padeda įstaigai gerinti kokybę, palaiko tobulinimo procesą;

- duoda standartus, kaip siekiamą kokybės tikslą;

- leidžia palyginti savo veiklą su kitomis analogiškomis įstaigomis;

- padidina įstaigos reputaciją;

- suteikia teisę dalyvauti finansinio skatinimo programose;

- pareigų ir atsakomybių aiškumas;

- tikslų, priemonių ir išteklių suderinamumas

     Potencialūs akreditavimo programos kaštai:

-papildomas pirminis darbo krūvis darbuotojams;

-kartais reikalinga nauja įranga;

-stresas darbuotojams stengiantis atitikti standartus;

-vertinimo kaštai.

     Tokiu būdu, akreditavimas užtikrina, kad įstaiga teikia kokybiškas paslaugas ir leidžia įstaigai skatinti paslaugų kokybę ir saugą, skatina pacientų pasitikėjimą, moko personalą teikti kokybiškas paslaugas, padeda sukurti kokybės kultūrą, suteikia konkurencingumą bei galimybę gauti finansines paskatas.

Įstaigos akreditavimas reiškia aiškų ir viešą pripažinimą, kad buvo įvykdyti reikalavimai kokybei tobulinti ir kad buvo imtasi nuolatinio kokybės gerinimo.